I DALIS

Pasaulyje gimsta tokių asmenybių, kurių gyvenimas tampa tiltu tarp kultūrų: tarp Rytų ir Vakarų filosofijos, medicinos ir išminties. Tokia asmenybė buvo iš Šilalės krašto kilusi mokslininkė, docentė, tyrinėtoja ir Mokytoja – Aleta Chomičenkienė.

Ji gimė 1958 metų gruodžio 7 dieną Šilalės krašte, Upynoje – lietuviškoje žemėje, tarp. žmonių, kurių gyvenimas visada buvo glaudžiai susijęs su gamta, darbu ir vidine stiprybe. Mokėsi Upynos ir Batakių vidurinėse mokyklose, o 1977 metais, baigusi Batakių vidurinę mokyklą, įstojo į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Tačiau jau tuomet jos gyvenime ryškėjo tai, kas vėliau taps viso gyvenimo kryptimi – nepaprastas žinių troškimas. Studijų metais ji gilinosi ne tik į savo specialybę, bet ir lankė lotynų, graikų bei sanskrito kalbų paskaitas. Tai buvo pirmieji žingsniai į daug platesnį pasaulį – į senųjų kultūrų, kalbų ir filosofijų pažinimą.

Baigusi studijas ji dirbo Klaipėdoje, Lietuvos konservatorijos Rusų ir užsienio kalbų katedroje, o vėliau tapo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros stažuotoja tyrinėtoja. Tačiau tikrasis mokslinis kelias prasidėjo Vilniaus universitete, Baltų filologijos katedroje, kurioje ji studijavo doktorantūros programoje. Šių studijų metu ji gilinosi į istorinę gramatiką, baltų ir slavų kalbų santykius, prūsų kalbą, o svarbiausia – į senųjų kalbų ir kultūrų sąsajas. Taigi 1993 metais ji apgynė humanitarinių mokslų disertaciją „Baltų ir tocharų kalbų santykiai“. Tačiau jos akademinis kelias nesustojo vien ties filologija. 1995–1996 metais mokslininkė išvyko į Indiją, į Centrinį kalbų institutą Agroje, kur studijavo hindi kalbą. Ši kelionė tapo vienu svarbiausių jos gyvenimo posūkių. Indijoje ji ne tik mokėsi kalbos, bet ir susidūrė su senąja Rytų išmintimi – ajurvedos medicina, jogos filosofija, senosiomis dvasinėmis praktikomis.

Grįžusi į Lietuvą ji padarė tai, kas tuo metu atrodė beveik neįmanoma – 1996 metais Klaipėdos universitete įsteigė Orientalistikos centrą. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio akademinė erdvė Lietuvos pajūryje, kurioje studentai galėjo susipažinti su Rytų kultūromis, kalbomis ir medicinos tradicijomis. Taigi nuo 1997 metų docentė Aleta Chomičenkienė dėstė Klaipėdos universiteto studentams orientalistiką, sanskritą, Rytų mediciną, Ajurvedos pagrindus, sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos teoriją. Jos paskaitose niekada nestigo studentų. Jie ateidavo ne tik klausyti paskaitų – jie ateidavo patirti platesnio pasaulio, pažinti holistinio mokslo gelmes, kuris jungia ne tik racionalų protą, bet ir kūno išmintį bei nepažinų, nematomą dvasinį pasaulį.

Mokslininkė nuolat gilino savo žinias. Ji mokėsi pas įvairių tradicijų mokytojus – ajurvedos gydytojus, astrologus, Reiki meistrus, Tibeto ir Kinijos medicinos žinovus. Stažavosi Europoje ir Indijoje: Ajurvedos centruose, universitetuose, medicinos institutuose. Ji siekė, kad Rytų medicinos ir holistinio sveikatos supratimo žinios pasiektų ir visuomenę. Ji organizavo Rytų kultūrų mėnesius Klaipėdoje, rengė kursus miestiečiams, skaitė paskaitas apie ajurvedą ir natūralią mediciną, praktikoje taikė marma terapiją. Šios veiklos vėliau tapo pagrindu dar vienai svarbiai iniciatyvai. 2018 metais Klaipėdoje buvo įkurta Holistinių terapijų mokykla – šiandien žinoma kaip Holistinė Mokykla. Ji buvo sukurta docentės Aletos Chomičenkienės ir jos mokinio Vytauto Gruzdžio iniciatyva. Šios mokyklos tikslas – surinkti vertingiausias žinias apie žmogaus sveikatą, sujungti skirtingų tradicijų patirtį ir sukurti holistinės medicinos žinių bei terapijų erdvę Lietuvoje. Mokykla tapo vieta, kur susitinka gydytojai, mokslininkai, terapeutai ir praktikai, siekiantys matyti žmogų kaip visumą – kaip kūno, minčių ir dvasios vienybę. 

Docentė Aleta Chomičenkienė buvo ne tik mokslininkė. Ji buvo Mokytoja. Žmogus, kuris visą gyvenimą ėjo savo pašaukimo keliu – keliu į žinias, į žmogaus pažinimą, į harmoniją tarp Rytų išminties ir Vakarų mokslo. Ji tikėjo paprasta, bet gilia tiesa: žmogus nėra vien kūnas. Žmogus yra sistema, kurioje susitinka mintys, emocijos, dvasia ir fizinis gyvenimas. Tik suvokę šią vienybę galime iš tikrųjų suprasti sveikatą. Deja, mokslininkės gyvenimo gija nutrūko per anksti. Ji taip ir nespėjo užbaigti kitos savo knygos – „Himalajų girliandos“. Tačiau jos palikimas liko gyvas: studentų atmintyje, moksliniuose darbuose, monografijoje ir žmonėse, kuriems ji perdavė savo žinias.

Visas šis ilgametis mokslinis ir praktinis kelias buvo apibendrintas ypatingame darbe. 2014 metais docentė Aleta Chomičenkienė parengė ir išleido monografiją „Rytų medicinos pradmenys. Arba kelias be pabaigos…“. Tai – ne tik mokslinė knyga. Tai kelionė per senųjų medicinos tradicijų pasaulį – per ajurvedos filosofiją, kūno energijų supratimą, žmogaus ryšį su gamta ir vidine pusiausvyra. Šioje monografijoje autorė sujungė akademinį tikslumą ir gyvą patirtį, parsivežtą iš Indijos, iš mokytojų, iš daugelio metų tyrinėjimų. Visos Daktarės Aletos Chomičenkienės gyvenimo kelionės – gyvasis žinių šaltinis, kurį ji sudėjo į šią knygą, kurią, skyrius po skyriaus, mes ir perskaitysime. Garso įrašuose pateikta informacija yra šiek tiek sutrumpinta ir paruošta taip, kad šiuolaikiniam žmogui būtų lengva jos klausyti vairuojant, sportuojant ar atliekant kitus darbus. Norinčius skaityti originalią monografiją, kviečiame parsisiųsti elektroninę knygos versiją Holistinės Mokyklos svetainėje (šiuo metu ruošiama). 

Taigi, pradėkime pirmąją dalį, kurioje aptarsime Rytų ir Vakarų medicinos skirtumus bei kaip skirtingos kultūros suvokia žmogaus prigimtinę struktūrą – kūną, protą ir dvasią. Pirmiausia, kodėl Rytų medicinos istorija, jų sukaupta patirtis turėtų būti aktuali šių dienų žmogui? Atsakymas yra paprastas: visi siekiame pilnatvės, visumos tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Iš karto norisi nuraminti tą, kurį baido žodis ,,Rytai”, kuris įsivaizduoja, kad reikės išsižadėti tikėjimo, nusiskusti plaukus… Visos čia aprašytos sistemos nereikalauja nieko keisti; kuo giliau einame į daiktų esmę, tuo daugiau randame susilietimo taškų tarp skirtingų sistemų. Esame panašūs į medį, kuris gilias šaknis leidžia kuo gilyn į žemę, kad atlaikytų tvirtą liemenį, lapuotas ir žieduotas šakas. Kad medis vešėtų, jis turi būti gerai maitinamas šaltinių vandenimis, žemės jėga. Tad atėjo laikas grįžti prie „šaltinių“, prie „šaknų“, kurios nueina tūkstančius metų į praeitį. Rytų filosofijoje nėra atskirtos praeities nuo dabarties, dabarties nuo ateities. Viskas yra šiame momente, šioje akimirkoje. Senovės išminčių, gydytojų patirtis, sukaupta per daugelį šimtmečių išsaugojo pačius tauriausius brangakmenius – pačias iškiliausias mintis, kilusias stebint žmogų, gamtą, kosmosą. Toje patirtyje viskas vaikiškai subtilu ir trapu, ir, pasinėręs į tą pasaulį, pasijunti tarsi vandenyne: kuo giliau neri, tuo daugiau nebylaus grožio, tik subtilia siela girdimų garsų, dieviškų kvapų, spalvų. Čia nėra jėgos, prievartos, noro save iškelti, o kitą paniekinti. Ne veltui tais laikais, kai žmogus būdavo nepasirengęs priimti panašaus pobūdžio žinias, – jos būdavo paslepiamos šventyklų kolonose. Prisilietimas prie šių žinių reikalauja tam tikro nusiteikimo, vidinės švaros, vaikiško atvirumo, betarpiškumo. Pasinėrimas į vandenyną simbolizuoja giliai mumyse slypinčią atmintį: reikia tik prisiminti vardus, esmė juk tebegyvena mumyse. Tad šioje knygoje rasite kvietimą į vienas už kitą nuostabesnius pasaulius: Ajurvedos, Ciguno, Aromaterapijos, Refleksoastrologijos, Meditacijos.

Kas yra Ajurveda? Pirmiausia, tai grįžimas į kaimišką gyvenimo ritmą, grįžimas prie žemės, šilto pamelžto pieno, kėlimosi ir gulimo su Saule… Ajurveda yra harmonijos savo viduje ir išorėje siekimas: bandymas sutaikyti savyje Vėją, Ugnį, Vandenį ir Žemę. Tai yra būdas įsiklausyti į save, savo pojūčius, savo pomėgius, atidžiau įsižiūrėti į savo vaikus, vyrus, bendradarbius. Išmokti skonėtis nedideliu maisto kiekiu. Nepamiršti pasimelsti ryte ir prieš valgį, pažinti augalus, aliejus, pramokti jogos, kvėpavimo, masažų. Mylėti ir globoti savo šeimą – ji yra mūsų stiprybės, palaimos sala. Ajurveda moko dėmesio, šilumos savo artimui, nes, tik aukodamas save kitam, pamiršti savo negalias ir problemas, – esi pakylėtas virš kasdienybės. Iš esmės Ajurvedoje kviečiama grįžti prie žmogiškumo, prie paprastumo. Todėl ajurvedos pagrindai tinka žmonėms, kurie mėgsta gaminti, eksperimentuoti su prieskoniais, kurie puikiai jaučia skonius, kurie moka tiesiog skonėtis gyvenumu, kurie mėgsta mėgautis aliejų ir masažų kūnui teikiamais malonumais. Nenorėdama idealizuoti šios Rytų medicinos atšakos, galiu teigti, jog būtent iš čia ateina maistas, skonis kaip vaistas. Priimkime šias žinias kūrybiškai, ir patys daug kuo padėsime sau. Būtent Ajurveda, nuodugniai išstudijavusi pagrindinius žmonių prigimties tipus arba došas, parodė, jog, kas sveika vienam, gali sukelti ligą kitam, ir perspėti uolius sveiko gyvenimo būdo propaguotojus būti tolerantiškiems aplinkiniams, nes sveika gyvensena gali tapti tiesiog proto ar mados peršama prievarta, neįsiklausius į individualius kūno ypatumus, jo poreikius.

Savitas ir kinų Ciguno pasaulis. Gyvenimo išminties galima pasisemti ne tik iš knygų. Išmokite bent vieną Ciguno kompleksą, ir pasaulio išmintis į jus ateis betarpiškai, be knygų ir be žodžių… Ir ne tik žinios: atgis jausmai, subanguos emocijos. O dešimtį metų kamavusios „ligelės“ pamažu užsimirš, nes, ką veikti ligai, jei dainuoja vidus? Cigunas moko ne tik klausytis savo kūno muzikos, bet ir prisitaikyti prie metų laikų kaitos, lavinti gebėjimą jausti per atstumą, medituoti judant, judėti nejudant… Ciguno mankštos ypač tinka vyresnio amžiaus, chroniškų ligų turintiems žmonėms, nes kūną judina palaipsniui, judesiai yra plastiški, lėti. Jaunas žmogus, darydamas Ciguno kompleksus mokosi būti Čia ir Dabar, sustabdyti vidinį skubėjimą, minčių srautą, įsiklausyti į savo kūno pojūčius. Rytietiškose praktikose negalioja principas – kuo daugiau, tuo geriau… Daugiausiai gauni atiduodamas, daugiau nuveiki, nieko neveikdamas išoriškai.

Dar kitas ne mažiau įstabus pasaulis – kvapų pasaulis. Pirmiausia tai galimybė susiliesti su augalų sielomis, pajusti subtilų jų charakterį ir keisti save. Kvapieji aliejai yra ne tik tam tikri cheminiai junginiai, kurių sudėties iki galo įminti niekas negali, tai labai subtilios, trapios, bet veiksmingos gėlių, šaknų, lapų energijos. Sąveikaudamos su mūsų pojūčiais, jos sukuria nuostabią mozaiką mūsų viduje: nuramina mus, dovanoja mums tas savybes, kurių trūksta. Aliejai, kuriuos mes naudojame savo buityje „minkština“ namų atmosferą, sukuria tam tikrą apsauginį lauką. Vonelė kojoms vakare prieš miegą su keletu lašų aromatinio aliejaus bematant nuneš mus į sapnų karalystę. Ajurvedoje teigiama, jog tuo metu, kai žmogus miega, jo astralinis kūnas ilsisi, maudosi amžinos meilės ir palaimos okeane; jis susistyguoja savo vidų naujai dienai. Ne veltui sakoma, kad miegas yra geriausias vaistas nuo visų ligų…

Meditacija yra mūsų sąmoningas miegas. Tai šaltinis, padedantis papildyti mūsų gyvybinės energijos rezervus. Įgudusiam medituotojui nereikia jokių ypatingų sąlygų meditacijai, ir tai yra puiki galimybė dienos metu trumpam „išsijungti“ iš dienos įvykių srauto, įsiklausti į savo vidinę tylą, „susistyguoti“ savo vidų. Meditacija šių dienų žmogui turėtų tapti kasdieniniu ritualu. Meditacija mums suteikia ne tik ramybę, bet ir betarpišką pasaulio jutimą. Ją gali atlikti tiek vaikas, tiek senelis. Negana to, meditacijos metu tu gali nueiti į visus savo amžiaus tarpsnius… Refleksoatrologijos skyrius bus skirtas žmonėms, kurie nori atsistatyti ir lavinti savo eterinį kūną (ne tik susipažinti su meridianais, biologiškai aktyviais taškais, išjausti jų ryšį su vidaus organais, bet ir stebėti, kaip kūnas, emocijos keičiasi metų laikų, paros bėgyje). Kai mūsų viduje: mūsų kūne, prote, emocijose atsiranda barjerų ir energijos sąstovių, trukdančių gyvybinei galiai patekti į mūsų vidų, neišvengiamai atsiranda ligos.

Pasak Rytų filosofijos, į išsigydymą veda du keliai. Pirmasis kelias – tiesiogiai paveikti barjerus, kenksmingos energijos sukurtus mumyse. Antrasis kelias – išmokti teisingai kvėpuoti, tuomet barjerai ir kenksminga energija išnyks savaime. Mes galime pasveikti tik aptikę gydomųjų galių savo viduje. Juk visa, kas gaunama iš išorės, – negydo. Gydytojai išmano viską apie ligas ir apie priemones, turinčias jas gydyti, bet nebežino paties svarbiausio: kelio, kuriuo sugrįžta sveikata. O sveikata sugrįžta tik vienu būdu: drauge su pasaulio gyvybinėmis galiomis. Pašalinti ligą – dar visiškai nereiškia padaryti žmogų sveiką, jeigu organizme necirkuliuoja arba blogai cirkuliuoja gyvybinės galios. Be abejo, vaistais bus galima pašalinti išorinius ligos požymius, bet susigrąžinti sveikatos nebeįmanoma, kol nebus sureguliuoti gyvybinių galių srautai. Tik praėjus ne vieneriems Ajurvedos studijų metams pačiai autorei, į sąmonę atėjo gilesnis suvokimas, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka ajus „gyvybė, gyvastis, kvėpavimas“ (iš skr. aur+veda). Gydyti žmogų ar save, reiškia tiesiog pajusti kiekviena kūno ląstele, kas yra gyvas maistas, gyvas bendravimas, gyva visuomenė ir apskritai gyvata. Kaip rašė japonų sveikatinimo sistemos kūrėjas Katsudzo Niši: Pažvelkite į dangų, saulę ir žvaigždes. Pažvelkite į žemę, žolę ir medžius. Gyvybinės galios taip ir srūva iš jų. Pažvelkite į jūrą, – štai kur slypi pats galingiausias jėgų šaltinis – šaltinis, kuris pasiruošęs dosniai pasidalyti su žmogu­mi… Pajuskite savo oda vėjo dvelksmą, pajuskite srūvančio oro šilumą ar šaltį, atverkite akis pasaulio grožiui, – ir pasijusite susilietę su didžiąja gyvybės energija, kurios perpildyta mūsų planeta. Panašią mintį išreiškė ir indų filosofas Bhagavanas Šri Radžnišas: Sakau paprastai: gyvenkite intensyviai, aistringai, nes nėra kito Dievo nei gyvenimas. Gyvenimas visada buvo ir visada bus. Realybė – tai gyvenimas. Jūs jaučiate ją jūsų širdies plakime, ji visur – gėlėse, upėse, žvaigždėse… Gerkite gyvenimo vyną. Jame tiek daug meilės tiek daug nektaro. Jūs bet kuriuo momentu galite pajusti pavasario žydėjimą. Tiesiog leiskite saulei, vėjui ir lietui įeiti į jus.

Taigi, kalbant apie Rytų ir Vakarų medicinas svarbu suprasti, kad šios sistemos nėra priešingos ar konkuruojančios. Jos atsirado skirtingose kultūrose ir remiasi skirtingomis filosofinėmis prielaidomis apie žmogų, tačiau abi siekia to paties tikslo – žmogaus sveikatos ir gyvenimo kokybės. Dėl to vis dažniau sakoma, kad Rytų ir Vakarų medicina yra tarsi du vieno paukščio sparnai: tik veikdamos kartu jos gali pakelti žmogaus sveikatos sistemą į aukštesnį lygmenį.

Vakarų medicinos pagrindas yra mokslinė anatomijos ir fiziologijos analizė. Ji remiasi idėja, kad žmogaus kūnas yra sudėtinga biologinė sistema, sudaryta iš kelių struktūrinių lygmenų. Pirmasis yra cheminis lygmuo, kuriame atomai jungiasi į molekules – baltymus, riebalus, angliavandenius ir vitaminus. Iš šių molekulių susidaro ląstelės, kurios yra pagrindiniai gyvybės vienetai. Ląstelės jungiasi į audinius, audiniai sudaro organus, o organai jungiasi į sistemas. Galiausiai visos šios sistemos sudaro organizmą – vientisą funkcionuojantį kūną. Pagal šį modelį Vakarų medicina analizuoja žmogų kaip tarpusavyje sąveikaujančių biologinių struktūrų visumą. Tradiciškai ji daug dėmesio skyrė konkrečių organų ar sistemų diagnozei ir gydymui. Pavyzdžiui, širdies ligomis rūpinasi kardiologija, nervų sistema – neurologija, virškinimu – gastroenterologija. Žmogaus kūne paprastai išskiriama vienuolika pagrindinių sistemų: dengiamoji sistema (oda, plaukai, nagai), kaulų sistema, raumenų sistema, kraujotakos sistema, limfinė ir imuninė sistema, nervų sistema, endokrininė sistema, kvėpavimo sistema, virškinimo sistema, šalinimo sistema ir reprodukcinė sistema. Kiekviena iš jų atlieka specifines funkcijas – nuo kūno apsaugos ir judėjimo iki hormoninės reguliacijos ar medžiagų apykaitos.

Vakarų medicina savo ištakas sieja su antikos laikais, kai gyveno tokie mąstytojai ir gydytojai kaip Platonas, Hipokratas ar Galenas. Tuomet pradėtos kaupti pirmosios žinios apie žmogaus kūno sandarą ir veikimą. Vėlesniais amžiais medicinos raidą veikė įvairūs to meto pasaulio aiškinimo būdai – alchemija, astrologija, religija. Tačiau ilgainiui Vakarų medicina tvirtai pasirinko mokslo kelią ir juo žengia iki šiol. Ji pasiekė didžiulę pažangą diagnostikos, chirurgijos ir technologijų srityse. Gyvendami Europoje, mes visi esame Vakarų medicinos sistemos dalis ir naudojamės jos technologijų pasiekimais. Tačiau net ir turint galingą technologijų arsenalą, ne visada pavyksta užtikrinti veiksmingą ligų profilaktiką. Gydymas kartais tik nuslopina ūminį procesą, o liga vėliau gali pereiti į lėtinę formą. Be to, vaistai neretai sukelia šalutinį poveikį. Dėl šių priežasčių vis dažniau kalbama apie tam tikrą šiuolaikinės medicinos krizę.. Gydytojas dažnai koncentruojasi tik į vieną organą ar vieną siaurą sritį, todėl kartais prarandamas platesnis, visuminis požiūris į žmogų. Kita vertus, augantis nepasitikėjimas kai kuriais sintetiniais vaistais ir farmacijos pramonės produktais skatina žmones ieškoti natūralesnių gydymo būdų. Tai skatina platesnį dialogą tarp skirtingų medicinos krypčių ir žvilgsnį į Rytų šalyse taikomą požiūrį į žmogaus organizmą.

Rytų medicinos tradicijos – Indijos ajurveda, kinų medicina ir Tibeto medicina – remiasi kitokiu žmogaus suvokimu. Jose žmogus laikomas ne tik fiziniu kūnu, bet ir energetine bei psichine sistema. Pagal šią tradiciją žmogus turi ne tik materialų kūną, bet ir subtilius energinius sluoksnius. Todėl sveikata suvokiama kaip harmonija tarp kūno, energijos, proto ir aplinkos. Alternatyvioji medicina ligą dažnai suvokia ne kaip vieno organo sutrikimą, o kaip viso organizmo pusiausvyros praradimą. Ji siekia pažadinti natūralius gijimo procesus, atkurti organizmo harmoniją ir stiprinti gyvybines jėgas. Toks požiūris artimas holistinei medicinai, kuri remiasi idėja, kad serga ne atskiras organas, o visas žmogaus organizmas. Liga yra individualus procesas, todėl gydymas turi būti pritaikytas kiekvienam žmogui atskirai. Šis požiūris atsižvelgia ne tik į fizinę būklę, bet ir į emocinę, socialinę bei dvasinę žmogaus gyvenimo pusę. Čia svarbūs tokie veiksniai kaip gyvenimo būdas, mityba, stresas, santykiai su aplinka ir vidinė žmogaus būsena.

Rytų medicina, susiformavo senovės Kinijoje, Indijoje, Tibete ir kitose Azijos kultūrose. Jos pagrindas – žmogaus organizmo harmonija ir gyvybinės energijos pusiausvyra. Pagal šią tradiciją pasaulis egzistuoja dėl priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų – In ir Jang – sąveikos, kilusios iš pirminės gyvybinės energijos Či. Rytų medicinos tikslas – atkurti šių jėgų balansą ir suaktyvinti natūralius organizmo gyvybinius resursus. Taigi svarbus Rytų medicinos principas yra gyvybinės energijos egzistavimas. Kinų medicinoje ši energija vadinama qi, Indijos tradicijoje – prana. Manoma, kad ši energija cirkuliuoja kūne specialiais kanalais, vadinamais meridianais. Kinų medicinoje išskiriama dvylika pagrindinių energetinių kanalų, susijusių su pagrindiniais organais ir jų funkcijomis. Jei energija šiais kanalais teka laisvai, žmogus jaučiasi sveikas ir gyvybingas. Jei energijos tėkmė sutrinka, atsiranda fiziniai ir emociniai negalavimai.

Ajurvedoje fizinis kūnas dar vadinamas „maisto kūnu“. Tai reiškia, kad fizinė žmogaus struktūra tiesiogiai priklauso nuo to, ką jis valgo ir kaip gyvena. Visi audiniai susidaro iš maisto ir jo transformacijos organizme. Pagal ajurvedą kūnas sudarytas iš septynių pagrindinių audinių, vadinamų dhatu. Tai yra plazma, kraujas, raumenys, riebalai, kaulai, kaulų smegenys ir nervai bei reprodukciniai audiniai. Šie audiniai formuojasi nuosekliai – kiekvienas iš jų maitinamas ankstesnio audinio ir savo ruožtu maitina kitą. Jei vieno audinio funkcija sutrinka, tai paveikia ir visą organizmo struktūrą.

Energetinės sistemos dalimi laikomos ir čakros – energijos centrai žmogaus kūne. Indijos tradicijoje dažniausiai kalbama apie septynias pagrindines čakras, išsidėsčiusias išilgai stuburo nuo jo pagrindo iki viršugalvio. Kiekviena čakra siejama su tam tikromis emocijomis, psichologinėmis savybėmis ir fiziniais organais. Pavyzdžiui, šaknies čakra siejama su saugumu ir išgyvenimu, širdies čakra – su meile ir empatija, o trečiosios akies čakra – su intuicija ir intelektu. Į žmogaus energetinę sistemą Rytų tradicijoje įeina ir diantianio sąvoka. Kinų kultūroje diantinais vadinamos vietos, kurioje koncentruojasi gyvybinė energija. Jis kartais apibūdinamas kaip savotiškas energetinis rezervuaras arba katilas, kuriame kaupiama žmogaus gyvybinė jėga. Skiriami trys pagrindiniai diantianiai. Apatinis diantianis yra po bamba, mažajame dubenyje, ir siejamas su fizinio kūno gyvybingumu bei sveikata. Vidurinis diantianis yra krūtinės centre, tarp spenelių, ir siejamas su žmogaus vidine jėga, drąsa bei pasitikėjimu savimi. Viršutinis diantianis lokalizuojamas vadinamosios „trečiosios akies“ srityje – jis siejamas su išmintimi, vidine įžvalga ir psichologiniu stabilumu.

Kai kurie tyrinėtojai pastebi, kad Rytų medicinos principai turi įdomių paralelių su Vakarų mokslo idėjomis. Pavyzdžiui, garsusis ir šiek tiek mistinis modelis „in“ – „jang“ yra ne kas kita, kaip binarinė opozicija, kaip pliusas ir minusas. Su saule ir mėnuliu kinai jį lygina dėl to, kad būtų lengviau įsiminti. Mes kalbame apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą – kinai šarmą vadina „in“, o rūgštį „jang“. Mes kalbame apie išsiplečiančias ir susitraukiančias kraujagysles, o Rytų pasaulis tai vadina karščio ir šalčio principu. 

Pirmosios dalies pabaigai svarbu paminėti, jog, Rytų medicinos požiūriu, liga nėra mūsų priešas. Ji nėra kažkas, su kuo būtina kovoti. Dažnai liga yra ženklas, kad organizmas bando pats save sureguliuoti ir atkurti prarastą pusiausvyrą. Ligos metu kūnas neretai siekia apsivalyti ir susitvarkyti su disbalansu. Neutralus, netgi pozityvus požiūris į sutrikimą leidžia visiškai kitaip pamatyti savo paties kūną: kaip išmintingą organizmą, siekiantį sureguliuoti save optimaliai harmonijai, gyvybingumui ir sveikatai. Todėl kartu klausydami daktarės Aletos Chomičenkienės monografijos, kartu keliausime po įspūdingą Rytų medicinos pasaulį ir turėsime galimybę pamatyti savo kūno išmintį ir savo sveikatos istoriją naujomis akimis – kaip virtinę vienas su kitu susijusių įvykių, siekusių mūsų kūną, savijautą ir gyvenimą atvesti į optimalią harmoniją.

II DALIS – INDIJA, AJURVEDA IR ČAKRŲ SISTEMA (bus tęsiama)

Ajurveda yra viena seniausių pasaulio medicinos sistemų, susiformavusi Indijoje prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Pats žodis „ajurveda“ kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia „gyvenimo mokslą“. Jį sudaro du žodžiai: āyus, reiškiantis gyvenimą, ir veda, reiškiantis žinojimą arba mokslą. Tačiau ajurvedoje gyvenimas suprantamas daug plačiau nei vien biologinis egzistavimas. Gyvenimas laikomas keturių elementų vienybe: fizinio kūno, jutimų, proto ir sielos. Jei bent vienas iš šių elementų nėra harmonijoje, pilnavertis gyvenimas neįmanomas.

Pagrindiniai ajurvedos medicinos tekstai, tokie kaip Charaka Samhita ir Sushruta Samhita, buvo parašyti maždaug prieš 2000–2500 metų. Juose pateikti medicinos principai, diagnostikos metodai, chirurgijos aprašymai, farmakologija ir sveiko gyvenimo rekomendacijos. Šie traktatai turėjo įtakos ne tik Indijos medicinai, bet ir kai kurioms kitoms senovės medicinos tradicijoms, įskaitant Arabijos ir dalinai antikinės Graikijos medicinos mokyklas. Pagrindinis skirtumas tarp ajurvedos ir šiuolaikinės Vakarų medicinos slypi jų požiūryje į žmogų. Vakarų medicinoje žmogaus kūnas dažniausiai analizuojamas kaip biologinė sistema, sudaryta iš organų ir fiziologinių procesų. Liga suprantama kaip tam tikras biologinis sutrikimas – infekcija, genetinis defektas, organo pažeidimas ar biocheminis disbalansas. Todėl diagnostika orientuojasi į fizinių simptomų nustatymą naudojant laboratorinius tyrimus, vaizdavimo technologijas ir kitus medicininius metodus.

Ajurvedoje žmogus suvokiamas daug plačiau – kaip kūno, proto, emocijų ir sąmonės vienybė. Čia svarbus ne tik fizinis kūnas, bet ir psichologinė bei dvasinė būsena. Ajurvedos požiūriu, liga atsiranda ne tik dėl fizinių priežasčių, bet ir dėl emocinių, psichologinių ar gyvenimo būdo disbalansų. Todėl ajurvedos gydytojas stengiasi suprasti ne tik ligą, bet ir visą žmogaus gyvenimo kontekstą. Vienas iš svarbiausių ajurvedos principų yra mokymas apie tris pagrindinius kūno konstitucijos tipus, vadinamus došomis: vata, pitta ir kapha. Šios došos atspindi skirtingus organizmo funkcionavimo principus. Vata siejama su judėjimu ir nervų sistema, pitta – su metabolizmu ir transformacijos procesais, o kapha – su struktūra, stabilumu ir kūno audinių formavimu. Kiekvienas žmogus turi individualų šių trijų došų santykį, kuris sudaro jo konstitucinį tipą. Liga atsiranda tada, kai šių energijų pusiausvyra sutrinka.

Dėl šios priežasties ajurvedoje diagnostika dažnai prasideda nuo paciento konstitucijos nustatymo. Gydytojas analizuoja kūno sudėjimą, virškinimą, emocinę būseną, gyvenimo būdą, mitybą ir net metų laikų poveikį organizmui. Taip pat naudojami tradiciniai diagnostikos metodai – pulso tyrimas, liežuvio, odos, akių ir balso stebėjimas. Vakarų medicinoje diagnozė dažniausiai nustatoma tada, kai liga jau pasireiškia aiškiais fiziniais simptomais. Ajurveda teigia, kad liga vystosi palaipsniui ir turi kelias stadijas. Pirmosiose stadijose organizme tik kaupiasi disbalansas, tačiau fizinių simptomų dar nėra. Jei šiame etape žmogus pakeičia gyvenimo būdą ar mitybą, liga gali visai neišsivystyti. Tik vėlesnėse stadijose disbalansas pradeda veikti audinius ir atsiranda fiziniai ligos požymiai. Šis požiūris paaiškina, kodėl ajurvedoje labai svarbi prevencija. Sveikata laikoma ne tik ligos nebuvimu, bet ir vidine žmogaus harmonija. Todėl ajurvedos gydymas dažnai apima ne tik vaistus ar terapijas, bet ir gyvenimo būdo korekciją. Ajurvedoje naudojami įvairūs gydymo metodai: subalansuota mityba, gydymas vaistažolėmis, masažai, kvėpavimo pratimai, joga, meditacija ir organizmo valymo procedūros, vadinamos pančakarma. Šių metodų tikslas yra ne tik pašalinti simptomus, bet ir atkurti natūralią organizmo pusiausvyrą.

Vakarų medicinoje gydymas dažnai orientuotas į konkrečios ligos ar simptomo pašalinimą. Tam naudojami vaistai, chirurginės procedūros ar technologinės intervencijos. Tokie metodai yra labai efektyvūs ūmių ligų ar traumų atvejais, tačiau kartais mažiau veiksmingi sprendžiant lėtines ar su gyvenimo būdu susijusias problemas. Ajurveda teigia, kad daugelis ligų kyla iš vidinių psichologinių ir emocinių disbalansų. Neigiamos emocijos, tokios kaip baimė, pyktis ar pavydas, ilgainiui gali paveikti organizmo funkcijas ir sukelti fizines ligas. Todėl ajurvedos gydymas dažnai apima ir psichologinį bei dvasinį žmogaus tobulėjimą. Svarbi ajurvedos filosofijos dalis yra ir mokymas apie tris proto savybes, vadinamas gunomis: sattva, rajas ir tamas. Sattva siejama su harmonija, aiškumu ir ramybe, rajas – su aktyvumu ir aistra, o tamas – su inercija ir pasyvumu. Sveika žmogaus būsena siejama su sattvos dominavimu prote.

Ajurvedos filosofija taip pat remiasi mokymu apie penkis visatos elementus: žemę, vandenį, ugnį, orą ir eterį. Manoma, kad šie elementai sudaro ne tik gamtą, bet ir žmogaus kūną. Todėl žmogus laikomas mažuoju visatos modeliu, kuriame veikia tie patys gamtos dėsniai.

II DALIES TĘSINYS: Kelias į save per tūkstantmečių išmintį: įžanga į Ajurvedos pradmenis

Šiuolaikinis žmogus gyvena paradoksų laikais. Niekada anksčiau neturėjome tiek medicinos pažangos, tiek technologijų ir galimybių prailginti gyvenimą. Tačiau kartu niekada taip dažnai nekalbėjome apie perdegimą, nerimą, vienišumą, lėtinį nuovargį ar prarastą gyvenimo prasmės jausmą. Galbūt todėl vis daugiau žmonių atsigręžia ne į naujausias tendencijas, o į senąsias išminties tradicijas, kurios tūkstančius metų mokė ne tik gydyti ligą, bet pirmiausia – pažinti save.

Viena seniausių tokių sistemų yra Ajurveda. Dažnai ji pristatoma kaip tradicinė Indijos medicina, tačiau toks apibrėžimas yra pernelyg siauras. Ajurveda nėra vien gydymo metodų rinkinys ar natūralių preparatų sistema. Tai visapusiškas gyvenimo mokslas, filosofija ir praktika, kviečianti žmogų pažinti save, savo prigimtį ir ryšį su aplinka. Sanskrito kalboje žodis āyurveda susideda iš dviejų dalių: āyus – gyvenimas, ir veda – žinojimas arba mokslas. Tačiau kas yra gyvenimas, tuo labiau – kas yra gyvenimo mokslas? Ar įmanoma suprasti žmogų ir jo prigimtį, jei matome tik jo kūną?

Ajurveda į šį klausimą atsako savaip. Ji kviečia pažvelgti į žmogų ne kaip į atskirų organų visumą, bet kaip į vientisą gyvybės sistemą, kurioje fiziniai, psichiniai ir dvasiniai procesai yra neatskiriami vienas nuo kito. Todėl pats žodis āyus, dažniausiai verčiamas kaip „gyvenimas“, Ajurvedos kontekste įgyja kur kas platesnę prasmę nei biologinė egzistencija ar nugyventų metų skaičius.

Senovės Ajurvedos tekstuose teigiama, kad āyus sudaro keturios neatskiriamos žmogaus egzistencijos dalys – kūnas (śarīra), jutimai (indriya), protas (manas) ir siela (ātmā). Tik jų tarpusavio darna leidžia kalbėti apie tikrąjį gyvenimą. Jei bent vienas iš šių elementų praranda savo funkciją arba ryšį su kitais, nyksta ir pati gyvybinė žmogaus energija.

Pirmasis šios sistemos elementas yra śarīra – kūnas. Ajurvedoje kūnas nėra suvokiamas vien kaip biologinė struktūra. Jis laikomas vieta, kurioje atsispindi visi žmogaus gyvenimo procesai. Kaulai, raumenys, vidaus organai, audiniai ir oda sudaro materialųjį žmogaus pavidalą, tačiau kartu jie tampa ir mūsų gyvenimo istorijos saugotojais.

Antrasis žmogaus gyvenimo elementas – indriya, arba jutimai. Vakaruose apie jutimus dažniausiai kalbama neurologijos ar fiziologijos kontekste, tačiau Ajurveda jiems suteikia gerokai platesnę reikšmę. Per regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą žmogus nuolat keičiasi informacija su aplinka. Visi vaizdai, garsai, kvapai, skoniai ir prisilietimai tampa savotiška psichikos mityba. Todėl diagnostikoje svarbu ne tik tai, ką žmogus jaučia fiziškai, bet ir kokioje aplinkoje jis gyvena, kokia informacija jį supa, kokie jutiminiai dirgikliai kasdien veikia jo nervų sistemą. Jutimų harmonija Ajurvedoje laikoma vienu iš svarbiausių geros sveikatos rodiklių.

Trečioji gyvenimo dalis yra manas – protas. Ajurvedoje jis vadinamas ypatingu, „vadovaujančiuoju“ jutimu, kuris koordinuoja visų kitų jutimų veiklą. Būtent protas interpretuoja mūsų patirtį, formuoja emocijas, priima sprendimus ir lemia reakcijas į išorinį pasaulį. Todėl du žmonės, susidūrę su ta pačia situacija, gali ją išgyventi visiškai skirtingai. Vienam ji taps ilgalaikio streso šaltiniu, kitam – brandinančia gyvenimo pamoka.

Ketvirtasis elementas – ātmā, arba siela. Ajurvedoje kiekviena gyva būtybė turi sielą, todėl be jos negalima kalbėti apie tikrąjį gyvenimą – āyus. Filosofine prasme siela laikoma nekintančiu žmogaus pradu, kuris pranoksta fizinį kūną ir psichiką. Būtent dėl šios priežasties Ajurveda žmogų suvokia kaip daugiasluoksnę būtybę, kurios sveikata priklauso ne tik nuo fiziologinių procesų, bet ir nuo vidinės gyvenimo prasmės, vertybių bei sąmoningumo.

Visus šiuos keturis žmogaus egzistencijos lygmenis sujungia prāna – gyvybės jėga arba gyvybinis kvėpavimas. Rytų medicinos tradicijose prāna nėra vien oras ar kvėpavimas fiziologine prasme. Ji laikoma subtilia energija, palaikančia gyvybinius procesus organizme ir užtikrinančia darnų kūno, proto bei jutimų funkcionavimą. Jei prānos tėkmė sutrinka, ilgainiui pradeda silpnėti ir visa žmogaus sistema.

Neatsitiktinai viename svarbiausių Ajurvedos traktatų „Čaraka Samhita“ teigiama:
„Ajurveda – tai žinios apie visą gyvenimą, įskaitant tai, kas žmogui naudinga ir kas žalinga; tai mokymas apie tai, kaip pasiekti laimę ir kodėl atsiranda nelaimės.“ (Caraka Sūtra Sthāna, I, 41)

Šioje citatoje atsiskleidžia visa Ajurvedos filosofijos esmė. Ji neklausia vien to, kaip pašalinti ligą. Ji klausia, kaip žmogus gyvena. Kokius sprendimus jis priima kasdien? Kokiomis mintimis gyvena? Kaip ilsisi? Kaip valgo? Kaip kvėpuoja? Ką jaučia? Ką kaupia savo viduje?

Būtent todėl Ajurveda nuo pat pradžių kalba ne apie ligą, o apie žmogų. Jos požiūriu nėra dviejų vienodų pacientų, net jei jų diagnozė sutampa. Kiekvienas žmogus turi savitą kūno sandarą, temperamentą, gyvenimo ritmą ir vidinę pusiausvyrą. Gydymas prasideda ne nuo klausimo „ką skauda?“, bet nuo klausimo „kas esi?“. Ši mintis šiandien skamba netikėtai šiuolaikiškai, ir pati liga Ajurvedoje suprantama kitaip nei įprasta vakarietiškoje medicinoje. Ji nėra atsitiktinis įvykis ar vieno organo sutrikimas. Liga laikoma natūralios pusiausvyros praradimu, kuris atsiranda tuomet, kai žmogus ilgą laiką gyvena prieš savo prigimtį. Šis disbalansas pirmiausia pasireiškia subtiliuose organizmo lygmenyse – pakinta virškinimas, miegas, emocijos, energija, koncentracija, o tik vėliau tampa matomas fiziniame kūne.

Gilinantis į Ajurvedos tiesas, kelia nuostabą universalus požiūris į žmogaus organizmą, kaip į kosminio kūrinio modelį. Žmogus – aplinkos kosminių jėgų kūdikis. Manoma, kad šios žinios atsirado maždaug 4000 m. pr. Kr. Ajurveda – tai Vedų, seniausių žinomų civilizuotos žmonijos raštų, dalis. Veda – sanskritiškas žodis, reiškiantis „šventą žinojimą“. Ajurveda taip pat laikoma seniausia sveikatos priežiūros sistema, senovės Indijos paveldas, kuri buvo pripažinta Pasaulio sveikatos organizacijos, taip pat kaip veiksminga alternatyvios medicinos sistema, skirta padėti žmonėms gyventi ilgai, sveikai ir turėti subalansuotą gyvenimą. Kituose šaltiniuose šis apibrėžimas išplečiamas ir teigiama, jog ajurveda yra senoji indų sveiko gyvenimo būdo filosofija, kuri moko ne grumtis su natūraliais organizmo poreikiais, o priimti save tokį, koks esi, Kitų autorių nuomone, ajurveda („mokslas apie gyvenimą“) yra sietina ne tik su Indijos arealu, teigiama, jog tai Vedų kultūros dalis. Ši kultūra susijusi su senąja Bharata Varša arijų civilizacija, kuri nustojo egzistuoti prieš 5 tūkstančius metų. Savo laiku Vedų kultūra vyravo visoje planetoje. Mus pasiekę senoviniai rankraščiai leidžia įvertinti vedinėje epochoje gyvenusių žmonių minties platumą ir didžiulę išmintį.

Seniausi klasikiniai Ajurvedos tekstai – Čaraka Samhita ir Sušruta Samhita – buvo sudaryti dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje ir mūsų eros pradžioje. Tai vieni reikšmingiausių medicinos veikalų žmonijos istorijoje. Juose aprašomos ne tik ligos, vaistiniai augalai ar mitybos principai. Šiuose tekstuose nagrinėjama žmogaus psichologija, emocijų įtaka sveikatai, gydytojo etika, profilaktika, gyvenimo būdas ir net visuomenės atsakomybė už žmogaus gerovę. Ypač įspūdinga tai, kad Sušruta Samhita mini šimtus chirurginių instrumentų ir operacijų metodų, todėl istorikai neretai šį traktatą vadina vienu ankstyviausių chirurgijos vadovėlių pasaulyje.

Vis dėlto istorija išsaugojo ne viską. Daugybė senųjų rankraščių neišliko iki mūsų dienų. Palmės lapuose rašyti tekstai natūraliai nykdavo, todėl juos reikėdavo nuolat perrašyti. Dalis neįkainojamų bibliotekų buvo sunaikintos karų metu. Vienu skaudžiausių praradimų laikomas garsiojo Nalandos universiteto sunaikinimas XII amžiuje. Šis universitetas buvo vienas svarbiausių senovės pasaulio mokslo centrų, kuriame studijavo tūkstančiai mokinių iš įvairių Azijos kraštų. Istoriniai šaltiniai mini, kad degančios bibliotekos liepsnojo kelis mėnesius. Kartu su jomis išnyko daugybė filosofinių, medicinos ir astronomijos traktatų, kurių turinio jau niekada neatkursime.

Panašus likimas ištiko ir dalį Tibeto medicinos paveldo XX amžiuje. Sugriovus vienuolynus buvo prarasti rankraščiai, kuriuose buvo saugomi šimtmečius kaupti komentarai ir gydymo praktikos. Tačiau senovės išmintis nebuvo perduodama vien knygomis. Indijoje ir Tibete žinios pirmiausia buvo perduodamos iš mokytojo mokiniui. Daugelis tekstų buvo mokomi mintinai, todėl net praradus rankraščius tradicija galėjo išlikti gyva žmonių atmintyje. Galbūt todėl kai kurios idėjos išgyveno net didžiausias istorijos audras, o Ajurveda šiandien išgyvena savotišką renesansą. Ji negrįžta tam, kad pakeistų mokslą. Ji grįžta tam, kad primintų tai, ką kartais pamirštame – jog žmogus nėra vien organų visuma ar laboratorinių rodiklių rinkinys. Sveikata gimsta ne tik gydytojo kabinete. Ji gimsta kasdieniuose pasirinkimuose, mūsų mintyse, santykyje su kitais žmonėmis ir gebėjime gyventi darnoje su savimi.

Ajurveda taip pat primena, kad liga retai prasideda tą dieną, kai išgirstame diagnozę. Ji dažnai prasideda daug anksčiau – mūsų įpročiuose, nuolatiniame skubėjime, neišsakytose emocijose, netinkamoje mityboje ar prarastame ryšyje su gamta. Todėl didžiausias dėmesys skiriamas ne simptomų slopinimui, o priežasčių supratimui. Gydymas čia apima ne tik vaistažoles ar masažus. Jis prasideda nuo gyvenimo būdo, mitybos, miego, kvėpavimo, judėjimo, minčių ir santykio su pačiu savimi.

Taigi šiame straipsnyje tęsime dr. Aletos Chomičenkienės monografijos mintis ir aptarsime Ajurvedos mokslo pagrindus, ir tai bus nedidelis pirmasis žingsnis į platų Indijos išminties pasaulį. Ajurveda moko gyventi taip, kad mes galėtume būti sveikesni ir turėti labiau subalansuotą gyvenimo būdą. Ji pripažįsta, kad mes visi esame unikalūs, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas maistui, gyvenimo būdui, masažui, jogai ir žoliniams preparatams, atitinkantiems mūsų individualią došą. Ajurveda pasaulį ir ypač žmones supranta kaip visumą, kaip dinaminę trijų visatos principų tarpusavio sąveiką. Šie principai arba došos įkūnyti visose gyvose būtybėse ir vadinami vata, pita ir kapha. Kiekvienu jų pagrįsta tam tikra žmogaus organizmo medžiagų apykaitos funkcija. Anot jos šalininkų, sveikata priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus išsaugo jam vienam būdingą došų pusiausvyrą. Ajurveda ligą supranta kaip natūralaus balanso sutrikimą, todėl tampa įdomia alternatyva vakarietiškajam mechaniškam gydymo modeliui. Kai žmogus suserga, Ajurvedos gydytojas bando surasti ligos ir došų pusiausvyros sutrikimo priežastis, tada siūlo įvairias natūralias gydymo priemones, specialiai pritaikytas kiekvienam ligoniui. Šie gydymo būdai skirti ne ligos simptomams slopinti, bet, kas yra daug svarbiau, atstato natūralią došų pusiausvyrą ir tokiu būdu grąžina žmogui sveikatą. Sveiku žmogumi laikomas tas, kurio kūne yra došų pusiausvyra, normali virškinimo ugnis (skr. agni), atsakanti už virškinimą ir medžiagų apykaitą, sveiki audiniai (skr. dhatu), mala (skr. mala „tai, kas pašalinama iš kūno“) ir normali krija (skr. kriya „fizinė ir protinė veikla“). Sveikas yra tas, kas yra laimingas dvasine, emocine, psichine ir proto prasme (29, p. 20).

Dėl šios priežasties Ajurvedoje itin daug dėmesio skiriama profilaktikai. Manoma, kad daug lengviau išsaugoti pusiausvyrą nei ją atkurti. Todėl gydytojas pirmiausia siekia suprasti, kodėl žmogus prarado harmoniją, ir tik tada parenka gydymo priemones. Viena svarbiausių tokių priemonių, apimančių tiek kūno, tiek proto paruošimą sveikimui, yra pančakarma – klasikinė Ajurvedos organizmo valymo ir atstatymo sistema.

Ajurvedos požiūriu žmogaus kūnas nėra uždara sistema. Jis nuolat keičiasi su aplinka – su tuo, ką valgome, kuo kvėpuojame, ką jaučiame, kokias mintis puoselėjame. Kiekviena patirtis palieka pėdsaką. Kaip gamtoje vanduo, sustojęs ir nejudėdamas, ilgainiui praranda skaidrumą, taip ir žmogaus organizme, anot Ajurvedos, gali kauptis medžiagos bei energiniai sutrikimai, trukdantys natūraliems savireguliacijos procesams. Būtent iš šios sampratos kyla viena svarbiausių Ajurvedos terapijų – pančakarma (pañcakarma). Sanskrito kalba pañca reiškia „penki“, o karma – veiksmą arba procesą. Taigi pažodžiui tai reiškia „penki veiksmai“. Tačiau pančakarmos esmė yra daug gilesnė nei vien fizinis organizmo valymas. Tai sistema, kurios tikslas – atkurti prarastą kūno, proto ir sąmonės pusiausvyrą.

Šiuolaikiniame pasaulyje žodis „detoksikacija“ dažnai vartojamas labai plačiai ir kartais praranda savo tikrąją prasmę. Ajurvedoje apsivalymas nėra greita procedūra ar trumpalaikis organizmo „perkrovimas“. Tai kruopščiai paruoštas procesas, kuriame atsižvelgiama į žmogaus individualią konstituciją, gyvenimo būdą, amžių, metų laiką ir esamus sveikatos sutrikimus. Svarbiausia pančakarmos idėja – ne pašalinti tik ligos simptomus, bet pašalinti sąlygas, kurios leido disbalansui atsirasti. Klasikinėje Ajurvedoje pančakarma skirstoma į tris pagrindinius etapus:

1. Pūrva karma – parengiamasis etapas 2. Pradhāna karma – pagrindinis valymo etapas 3. Paščāta karma – atstatomasis ir harmonizuojantis etapas

Kiekvienas etapas turi savo paskirtį. Negalima pradėti gilaus valymo, jei kūnas nėra tinkamai paruoštas, nes, Ajurvedos požiūriu, pirmiausia reikia suaktyvinti natūralius pašalinimo procesus ir tik tada šalinti susikaupusius sutrikimus. Taigi prieš pradedant pagrindinę pančakarmą, organizmas ruošiamas dviem pagrindinėmis procedūromis – snehana ir svedana.

Snehana – tai gydymas aliejais. Žodis snehana sanskrito kalboje susijęs su meile, švelnumu ir aliejumi. Tai labai simboliška, nes Ajurvedoje aliejus suvokiamas ne tik kaip fizinė medžiaga, bet ir kaip maitinanti, stabilizuojanti jėga. Snehana metu kūnas masažuojamas specialiai parinktais augaliniais aliejais. Ši procedūra gali būti atliekama tiek išoriškai – masažo forma, tiek vidiniu būdu, naudojant gydomuosius aliejus ar ghi (lydytą sviestą), jei tai skiriama pagal individualią tradicijoje manoma, kad aliejus minkština audinius, padeda pašalinti būklę. Ajurvedos susikaupusias kenksmingas medžiagas ir paruošia organizmą tolesniam valymui. Tačiau snehana turi ir gilesnę simbolinę reikšmę. Žmogus, gyvenantis nuolatinėje įtampoje, dažnai tampa „sausas“ ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Švelnus prisilietimas, šiluma ir rūpestis padeda grįžti į būseną, kurioje kūnas vėl gali atsipalaiduoti.

Svedana – tai po aliejinės terapijos atliekama prakaitavimo ir šildymo procedūra. Šiluma ir, Ajurvedos požiūriu, padeda perkelti padeda atpalaiduoti audinius, skatina kraujotaką susikaupusius toksinus į vietas, iš kurių jie gali būti pašalinti. Dažnai naudojami gydomieji augalai, garai, šilti kompresai. Procedūros intensyvumas parenkamas pagal žmogaus būklę. Snehana ir svedana kartu vadinamos pasiruošimu, kurio metu vadinamosios došos – Vata, Pita ir Kapha – tampa tinkamai paruoštos tolimesniam procesui.

Pagrindinę pančakarmos dalį sudaro penkios klasikinės procedūros:

1. Vamana – gydomasis vėmimas; 2. Virečana – gydomasis laisvinimas; 3. Basti – gydomosios klizmos; 4. Nasya – gydymas per nosies kanalus; 5. Raktamokšana – kraujo valymo procedūros.

Vamana yra viena iš labiausiai diskutuojamų pančakarmos procedūrų, nes šiuolaikiniam žmogui ji gali atrodyti neįprasta. Tačiau klasikinėje Ajurvedoje ji turėjo aiškią paskirtį – pašalinti perteklinę Kapha došą, ypač kai ji kaupiasi kvėpavimo sistemoje. Ajurvedos tekstuose teigiama, kad ši procedūra gali būti taikoma esant gleivių kaupimuisi, chroniškiems kvėpavimo sutrikimams, sinusų problemoms ar tam tikriems virškinimo sutrikimams. Prieš procedūrą kūnas paruošiamas snehana ir svedana metodais. Tuomet naudojamos specialios medžiagos, pavyzdžiui, saldymedžio šaknies preparatai ar kiti augaliniai preparatai, kurie pagal tradicinį metodą skatina valymą.

Jeigu Vamana daugiausia siejama su Kapha došos pertekliaus pašalinimu, tai Virečana – gydomasis organizmo valymas laisvinamosiomis priemonėmis – tradiciškai siejama su Pita došos harmonizavimu. Ajurvedoje Pita yra susijusi su ugnies elementu (agni), virškinimu, medžiagų apykaita, transformacija ir gebėjimu „suvirškinti“ ne tik maistą, bet ir gyvenimo patirtis. Kai ši energija tampa nesubalansuota, tradiciniai tekstai aprašo, kad gali atsirasti perteklinis karštis organizme – odos problemos, uždegiminiai procesai, virškinimo sutrikimai, pykinimas, rūgštingumas, kepenų ir tulžies sistemos disbalansas. Ajurvedos gydymo principas šiuo atveju nėra kovoti su simptomu, bet padėti kūnui sugrįžti į natūralią būseną. Virečanos metu tradiciškai naudojamos natūralios priemonės, tokios kaip senos lapai, linų sėmenys, trifala – klasikinis trijų vaisių mišinys, naudojamas Ajurvedos medicinoje. Taip pat gali būti naudojamos džiovintos slyvos, razinos, kiaulpienių šaknys, mango sultys ar kitos individualiai parinktos medžiagos.

Ši procedūra gali būti rekomenduojama esant alerginiams odos bėrimams, odos uždegimams, egzemai, spuogams, lėtiniam kūno temperatūros pakilimui, tam tikriems kepenų ir tulžies sistemos sutrikimams. Tačiau ji nerekomenduojama esant dideliam nusilpimui, viduriavimui, ūmiam karščiavimui, kraujavimui. Ajurveda šiuo atveju primena vieną labai svarbią gyvenimo taisyklę: net valymas turi būti atliekamas su išmintimi. Per daug ugnies gali sudeginti, per mažai – neįžiebti transformacijos. Sveikata gimsta ne kraštutinumuose, o harmonijoje.

Ajurvedos tekstuose Basti dažnai vadinama viena svarbiausių pančakarmos procedūrų. Ji ypač siejama su Vata došos balansavimu. Pagal Ajurvedos sampratą, Vata yra judėjimo principas, susijęs su oro ir eterio elementais. Ji atsakinga už nervų sistemos veiklą, kvėpavimą, judėjimą, kraujotaką, minčių tėkmę ir daugelį kitų organizmo procesų. Kai Vata tampa išbalansuota, žmogus gali patirti nerimą, sausumą, įtampą, sąnarių skausmus, virškinimo sutrikimus, nemigą, nervų sistemos problemas. Kadangi tradiciškai laikoma, jog pagrindinė Vatos vieta yra storoji žarna, būtent per ją atliekama Basti terapija. Naudojami įvairūs žolelių nuovirai, gydomieji aliejai, sezamo aliejus, augaliniai preparatai. Anuvasana basti – tai aliejinė klizma, dažniausiai naudojama disbalanso atvejais, kai organizmui trūksta drėgmės ir maitinimo. Tradiciškai ji siejama su odos sausumu, padidėjusiu nuovargiu, išsekimu. Nirūha arba Āsthāpana basti – nuovirų terapija. Ši procedūra atliekama naudojant gydomuosius augalų nuovirus. Ji tradiciškai naudojama esant įvairiems Vata sutrikimams, nervų sistemos problemoms, sąnarių skausmams, podagrai. Uttara basti atliekama per lytinius ar šlapimo takus ir tradiciškai siejama su reprodukcine bei šlapimo sistema. Mātrā basti – kasdieninė švelni aliejinė terapija, laikoma viena švelniausių formų ir tradiciškai gali būti taikoma žmonėms, patiriantiems didelį fizinį krūvį, išsekimą ar Vata tipo sutrikimus.

Nasya – kelias į sąmonės erdvę per kvėpavimą. Ajurvedoje nosis laikoma ne tik kvėpavimo organu. Senieji tekstai teigia: „Nosis yra kelias į smegenis.“ Per nosį į kūną patenka prāna – gyvybinė energija, kuri palaiko jutimus, mąstymą, atmintį ir sąmonės veiklą. Todėl Nasya – gydymas per nosies kanalus – nėra suvokiamas vien kaip fizinis sinusų valymas. Tai subtili terapija, kurios tikslas – harmonizuoti pranos tekėjimą. Medžiagos, vartojamos nasja terapijoje: brahmi, imbieras, ghi aliejai, nuovirai, svogūnas, česnakas, juodieji pipirai, rožės, jazminai, mogros žiedai. Ajurveda pabrėžia, kad kvėpavimas yra tiltas tarp kūno ir sąmonės. Galbūt todėl beveik visose Rytų tradicijose kvėpavimas buvo laikomas ne tik fiziologiniu procesu, bet ir gyvenimo energijos vartais.

Penktoji klasikinė pančakarmos procedūra – Raktamokšana. Sanskrito kalboje rakta reiškia kraują, o mokšana – išlaisvinimą. Senosiose Ajurvedos sistemose buvo manoma, kad tam tikri toksinai gali patekti į kraujotaką ir sukelti įvairius odos bei uždegiminius procesus. Ši procedūra tradiciškai buvo naudojama esant odos ligoms, uždegiminiams procesams, podagrai, kepenų ir blužnies sutrikimams. Klasikiniai tekstai aprašo įvairius kraujo valymo būdus, tarp jų – ir kraujo nuleidimą. Tačiau šiandien tokios procedūros vertinamos labai atsargiai ir turi būti atliekamos tik pagal šiuolaikinius medicinos saugumo principus.

Masažai taip pat užima svarbią rolę Ajurvedos moksle. Ajurvedoje prisilietimas nėra suvokiamas tik kaip fizinis veiksmas. Jis yra viena seniausių žmogaus bendravimo formų, kalba, kurią kūnas supranta dar anksčiau nei protas pradeda aiškinti. Motinos ranka ant vaiko kaktos, švelnus apkabinimas, gydantis prisilietimas – visa tai primena, kad žmogus nėra vien biologinis mechanizmas. Jis yra gyva, jaučianti ir patirianti būtybė. Todėl Ajurvedoje masažas užima ypatingą vietą. Tai nėra tik raumenų atpalaidavimo technika. Tradicijoje masažas laikomas būdu harmonizuoti kūno audinius, nervų sistemą, emocinę būseną ir subtiliąją energijos tėkmę. Klasikiniai Ajurvedos tekstai pabrėžia, kad kūnas turi būti prižiūrimas taip, kaip prižiūrimas šventas instrumentas. Jeigu žmogus nori išreikšti savo sąmonę šiame pasaulyje, jis turi rūpintis tuo kūnu, kuris yra šios patirties pagrindas.

Ajurvedos požiūriu, aliejus nėra paprasta medžiaga. Jis turi savybę prasiskverbti, maitinti, minkštinti ir suteikti stabilumo. Todėl aliejinis masažas ypač svarbus Vata došos disbalanso metu, kai organizme atsiranda sausumo, įtampos, nerimo, nestabilumo požymių. Vienas žinomiausių Ajurvedos masažų yra abhyanga – viso kūno masažas šiltais gydomaisiais aliejais. Žodis sneha sanskrito kalboje reiškia ne tik aliejų, bet ir meilę, švelnumą, prieraišumą. Tai labai gražiai atspindi Ajurvedos filosofiją: gydymas prasideda nuo santykio su savimi. Abhyanga tradiciškai atliekama tipo žmonėms dažniausiai naudojant aliejus, parinktus pagal žmogaus prigimtį. Vata rekomenduojamas šildantis ir maitinantis sezamo aliejus. Jis padeda mažinti sausumą, įtampą, nervingumą. Pita tipo žmonėms dažniau naudojami vėsinantys aliejai – pavyzdžiui, kokosų, saulėgrąžų ar sandalmedžio pagrindo preparatai, kurie padeda harmonizuoti perteklinę kaitrą. Kapha tipo žmonėms rekomenduojami lengvesni, aktyvinantys aliejai, pavyzdžiui, kukurūzų ar ajerų šaknų aliejai, o kartais masažas atliekamas ir be aliejaus, siekiant stimuliuoti audinius.

Vienas subtiliausių Ajurvedos masažo aspektų yra marma terapija. Sanskrito žodis marma reiškia „jautrią, gyvybinę vietą“. Senoviniuose Ajurvedos tekstuose aprašoma daugiau nei 100 marmų taškų, esančių kūne. Šie taškai laikomi vietomis, kur susijungia kūno audiniai, nervų sistema, kraujotaka, sąmonės ir energijos tėkmės. Marma terapijos metu švelniu prisilietimu stimuliuojami tam tikri taškai, siekiant harmonizuoti organizmo funkcijas.

Kita itin žinoma Ajurvedos procedūrų yra širodhara. Žodis śiro reiškia galvą, o dhara – nenutrūkstamą srovę. Procedūros metu šilta gydomojo aliejaus arba kito augalinio preparato srovė lėtai pilama ant kaktos srities. Ajurvedos tradicijoje kakta, ypač sritis tarp antakių (ajna čakra jogos tradicijoje), laikoma svarbia koncentracijos ir sąmonės vieta. Širodhara dažnai siejama su nervinės įtampos mažinimu, gilesniu atsipalaidavimu, geresniu miegu, proto nuraminimu, emocinio balanso atkūrimu. Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena galvoje – nuolat planuodamas, analizuodamas, vertindamas. Širodhara simboliškai kviečia grįžti iš nuolatinio minčių srauto į tylą.

Kita ypatinga Ajurvedos masažo forma – potli. Tai masažas naudojant specialius žolelių maišelius, pripildytus augaliniais milteliais, prieskoniais, ryžiais ar kitomis gydomosiomis medžiagomis. Šie maišeliai pašildomi ir naudojami kūnui masažuoti. Ajurvediniai masažai aprašomi ne tik kaip maloni procedūra, bet kaip viena iš atjauninimo ir gyvybingumo palaikymo krypčių. Masažas primena žmogui, kad kūnas nėra priešas, kurį reikia nuolat taisyti. Kūnas yra namai, kuriuose gyvename visą savo gyvenimą. Todėl apsivalymas Ajurvedoje nėra tik toksinų pašalinimas. Tai klausimas sau: ką manyje reikia paleisti? Kokios mintys jau tapo per sunkios? Kokie įpročiai nebeleidžia gyventi pilnai?

Galbūt todėl Ajurvedos išmintis išliko tūkstančius metų. Ji kalba ne tik apie ligas. Ji kalba apie žmogaus santykį su gyvenimu. Senovės Indijos gydytojai suprato tai, ką šiandien vis dažniau atranda ir šiuolaikinis mokslas: žmogaus sveikata nėra vien organų veikla. Ji gimsta iš sudėtingos sąveikos tarp kūno, emocijų, minčių, aplinkos ir prasmės, kurią suteikiame savo gyvenimui. Ajurveda kviečia ne kovoti su savimi, o iš naujo išmokti klausytis. Nes sveikata – tai ne tik ligos nebuvimas. Sveikata yra būsena, kai žmogus grįžta į savo natūralų ritmą. Ir galbūt svarbiausia Ajurvedos pamoka yra labai paprasta: tikrasis gydymas prasideda ne tada, kai susergame, o tada, kai pradedame sąmoningai gyventi. Vis dėlto apie savo prigimtį daug ko dar nežinome. Tad kituose straipsniuose skaitytojo laukia pažintis su pagrindiniais Ajurvedos principais – penkių elementų samprata, trimis došomis, žmogaus konstitucijos tipais ir kitomis Rytų medicinos idėjomis, kurios jau tūkstančius metų padeda žmonėms ieškoti ne tik sveikatos, bet ir vidinės pusiausvyros.

LAUKITE TĘSINIO